VšĮ „Lazdijų turizmo informacinis centras“

Paveisininkų piliakalnis su gyvenviete

Piliakalniai

Piliakalniai – tai natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus rankomis įrengtais gynybiniais įtvirtinimais. Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 800 piliakalnių.

Pirmieji piliakalniai baltų teritorijose atsirado dar II – I tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje. Pirmaisiais mūsų eros amžiais piliakalniai paplinta visoje Lietuvos teritorijoje.

Piliakalnio gynybinę sistemą sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta – piliakalnio aikštelė ir jos įtvirtinimai. Piliakalnio aikštelė – tai buvęs pilies kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Aikštelę ribodavo įtvirtinimai – pylimai, grioviai, terasos ir pastatinti šlaitai. Ant jų stovėjo įvairios medžio tvoros, užtvaros, bokštai, sienos. Piliakalnio šlaitų aukštis bei statumas buvo vienas iš svarbesnių pilies neprieinamumo požymių. Panaudojant natūralų kalvų ar kyšulių šlaitų aukštį ir statumą, šlaitai būdavo dar papildomai sustiprinami. Dalis įtvirtinimų sunyko, todėl šiuo metu piliakalniuose galima pastebėti tik dalį buvusių žemių įtvirtinimų, o medinių įtvirtinimų liekanos aptinkamos tik archeologinių tyrimų metu.

Šalia tokių piliakalnių egzistavo papėdės gyvenvietės, senieji kapinynai, net šventvietės. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Žuvusieji ginant pilį ir papėdės gyvenviečių gyventojai buvo laidojami to meto bendruomenės kapinėse. Greta senųjų gyvenviečių buvo gamybos vietos, vedė keliai.

Besikuriant Lietuvos valstybei bei kovų su kryžiuočiais ir Livonijos ordino metu (XII-XV a. pradžia) buvo įrenginėjami piliakalniai su galingiausiais įtvirtinimais – iki 5 m aukščio pylimais bei iki 3 m gylio grioviais. Jų aikštelėse stovėjo tvirtos medinės pilys. Stiprinant piliakalnyje stovėjusią pagrindinę medinę pilį galingesniems įtvirtinimams pačiame piliakalnyje trūkdavo vietos, todėl dalį jų tekdavo iškelti už senųjų įtvirtinimų ribų. Taip atsirado priešpiliai ir papiliai. Priešpiliu vadinamas gynybinis uždaro tipo įrenginys – tarsi pačios pilies tąsa – savo matomais įtvirtinimais paprastai labiau įtvirtintas nei pilies vieta. Papilys – tai šalia piliakalnio egzistavusi didelė papėdės gyvenvietė, juosiama įtvirtinimais.

Po Žalgirio (1410 m.) ir Pabaisko (1435 m.) mūšių medinės pilys Lietuvoje neteko savo reikšmės, piliakalniai buvo apleisti. Pradėjus statyti mūrines pilis, natūralus gamtinis reljefas prarado gynybinę paskirtį.

Piliakalniai yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Valstybė saugo visą piliakalnio kalvą kartu su šlaitais bei papėdės gyvenviete. Juose aptinkami radiniai yra labai svarbūs krašto priešistorės 2500 metų trukmės laikotarpiui pažinti.

Paveisininkų piliakalnis įrengtas panaudojus Veisiejo ežero pietiniame krante esančios kalvos pietvakarinį kraštą. Viršuje įrengta ovali, pailga rytų – vakarų kryptimi, 30x24 m dydžio aikštelė (buvęs pilies kiemas), apjuosta 1-3 m aukščio, 8-16 m pločio gynybiniu pylimu. Jo šiaurinėje dalyje yra 1-1,5 m gylio įdubimas – senojo įvažiavimo vieta. Rytuose pylimo išorinis 4-5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 7 m pločio terasą, už kurios iškastas 9 m pločio, 1,2 m gylio griovys. Vakarinėje pusėje, 5 m žemiau pylimo, yra 4 m pločio terasa, o 4 m žemiau jos –  antra 10 m ilgio, 15 m pločio terasa. Rytinėje-šiaurrytinėje piliakalnio papėdėje buvo 1,5 ha dydžio gyvenvietė.

1954 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos archeologijos instituto archeologinė ekspedicija, vadovaujama dr. P. Kulikausko. Piliakalnio šiaurrytinėje ir rytinėje papėdėse aptikti gyvenvietės pėdsakai. 1962 m. Piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologas dr. V. Daugudis. Jis papėdėje aptiko lipdytinių puodų šukių, grublėtu, brūkšniuotu, lygiu paviršiumi, molio tinko. Tais pačiais metais buvo atliekami platūs piliakalnio ir gyvenvietės archeologiniai tyrinėjimai, kuriems vadovavo dr. P. Kulikauskas.

Piliakalnio aikštelės šiaurės rytinėje dalyje ištirtas 240 m2 plotas. Gynybinio pylimo aukščiausioje vietoje padarytas skersinis pjūvis per visą šiaurinį šlaitą iki pat piliakalnio papėdės, antras pjūvis padarytas pietrytinėje dalyje. Nustatyta, kad pylimas supiltas per du kartus. Pirmas pylimas buvo 1,6 m aukščio, viršuje grįstas akmenimis. Jis egzistavo ilgą laiką, nes nuo kito statybos etapo jį skiria gana ryškus tamsesnės žemės sluoksnelis. Pylimo išorinėje pašlaitėje rasti du užsilikę gynybiniai grioviai. Paaukštintas pylimas išorėje sutvirtintas moliu, akmenimis. Jo viršuje buvo įrengta medinė stulpinės konstrukcijos gynybinė siena.

Piliakalnio aikštelėje aptiktas 1 m storio kultūrinis sluoksnis su grublėta keramika. Prieš įrengiant piliakalnį, jo aikštelės vietoje I tūkstantmetyje prieš Kristų buvo kapinynas. Tyrimų metu aptikti 27 sudegintų mirusiųjų kapai.

Atsiliepimai

Komentuoti