VšĮ „Lazdijų turizmo informacinis centras“
Vilniaus g. 1, LT-67106 Lazdijai

Tel. +370 318 66 130
El. p. turizmas@lazdijai.lt

Darbo laikas:
I–IV – 8.00–17.00
V – 8.00–15.45
Pietų pertrauka: 12.00–13.00

Janaslavo k. 10,
LT-67170 Lazdijų r.
Tel. +370 318 51 881
El. p. turizmas@lazdijai.lt

Darbo laikas:
I – VII – 8.00–20.00












Renginių kalendorius

<< rugsėjis, 2020 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Aštriosios Kirsnos dvaro sodyba

Kirsna – jotvingių kilmės vardas, reiškiantis juodą upę. Aštrioji Kirsna (Ostrow), tiksliau – Aštros raistas prie Kirsnos upelio dokumentuose minima XVI amžiuje, 1536 m., kai karaliaus Žygimanto III (1520–1572) valda duota valdyti dvariškiui Bogdanui Bielkai, iš kurio 1547 m. dvaras perėjo dvarų laikytojui Benešui Mlinskiui, paskirtas jam Bonos Sforzos (1494–1557). 1592 m. dvaras dovanotas Kijevo kaštelionui ir Liubeco seniūnui Povilui Sapiegai (1546–1580), laikomam Aštriosios Kirsnos dvaro įkūrėju, kuris dėl lėšų trūkumo dvarą pardavė Romanui Praževskiui. Šio teisę į žemes privilegija patvirtino karalius Zigmantas III (1566–1632). Praževskiui mirus, Aukštosios Kirsnos dvaras perėjo Kazimierui Lukoševičiui, vėliau – jo seseriai Onai Lukoševičiūtei-Bankauskienei. 1679 m. Bankauskai dvarą pardavė Matui Jonui Zakševskiui.


1755 m. atiteko Včicesiūnų seniūnui ir Kauno pavieto teismo paseniūniui Juozapui Tadui Karengai. Šio nurodymu buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame rašoma, kad dvare yra dviejų aukštų mediniai griūvantys rūmai, 2 aukštų mūrinė sūrinė, arklidės, daržinė, kluonas, bravoras ir malūnas. Taip pat dvarui priklausančios trys smuklės. 1777 m. dvaro inventoriuje aprašomi vieno aukšto mūriniai rūmai, kurie, deja, sudegė 1787 m. kilusio gaisro metu. Minimi masyvūs ūkiniai pastatai, tvenkinių sistema, tvora ir dekoratyviniai vartai. Po J. T. Karengos mirties dvarą pasidalijo keturi jo sūnūs. Aštriąją Kirsną valdant maršalkai Hektorui Karengai dvaro rūmai buvo perstatyti į dviaukščius mūrinius.


1850 m. dvaras tapo Gavronskių giminės nuosavybe. Tuo metu dvare veikė plytinė, spirito gamykla, kalkinė, malūnas, lentpjūvė. Aštriosios Kirsnos dvaras turėjo 9160 margų žemės, buvo įkurti penki palivarkai. 1910 m. dvaro savininku tapo Krinskis, o 1912 m. – Balinskiai. Vykdant 1922 m. žemės reformą, dvaras buvo išparceliuotas, savininkui palikta 150 ha žemės. 1927 m. agronomo P. Kriaučiūno (vedusio Balinskio dukterį) įsigytame Aštriosios Kirsnos dvare buvo įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla. Mokykloje mokėsi 52 mokiniai, buvo 22 mokinių namų ruošos skyrius, o dvaro šeimininkai gyveno II-ame rūmų aukšte.


1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo dvarą, o 1945 m. dvaro rūmuose įsikūrė Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio administracija, apylinkės taryba, biblioteka, buvo įrengti butai. 1992 m. dvaras grąžintas paveldėtojams, o 2001 m. parduotas ir išlieka privatus.

 

Tarp kitų Lietuvos XIX a. II-os pusės dvarų sodybų Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria itin originalia reprezentacinės ir ūkinės gamybinės dalių kompozicija (uždarų kiemų charakterio) su buvusia maksimaliai išvystyta vandens telkinių sistema bei gausybe parko elementų – apžvalgos kalvelių gausa parke. 1997 m. Aštriosios Kirsnos dvaras įrašytas į Kultūros vertybių registrą.


Aštriosios Kirsnos dvaras, apsuptas parko, pastatytas banguoto reljefo vietovėje. Dvaro sodyba ir šiandien yra viena didžiausių Dzūkijoje – ją sudaro 19 pastatų ir nuolatos prižiūrimas istorinis dvaro parkas, kviečiantis pasigrožėti kerinčiais gamtos vaizdais. Pastatų architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir kitų istorinių laikotarpių stilistiniai bruožai.


Nuo 2001-ųjų dvaro sodyba rūpinasi nauji savininkai, ėmęsi atstatyti pastatus, atkurti parką. Dvare auginami žirgai su galimybe lankytojams pajodinėti rezervavus iš anksto Aštriosios Kirsnos Dvaro Facebook puslapyje (arba telefonu +370 612 61845). Taip pat, dvare yra organizuojamos įvairaus pobūdžio šventės, edukacinės programos, fotosesijos, vykdoma kita veikla.

 

Lankymo valandos: kovo 1d. – lapkričio 1 d. visomis savaitės dienomis 10:00-20:00.

Lankymo valandos: lapkričio 1d. – kovo 1d. visomis savaitės dienomis 10:00-17:00.

 

Adresas: Žvejų g. 11, Aštrios Kirsnos k., Būdviečio sen., Lazdijų r. sav.

GPS: 54.304323, 23.391577 (WGS)     

Rudaminos buv. dvaro sodybos fragmentai

 
Rudamina – Rudaminos piliakalnio papėdėje esantis miestelis, įkurtas Grigaliaus ir Marijos Masalskių XVI amžiuje čia pastačius dvarą. Jis apsuptas 6,5 ha parko ir tvenkinių. Rudaminos dvaro sodyba yra unikali išlikusia XVI amžiaus sienine tapyba ant namo fasado. Dabar vyksta jo restauravimo ir pritaikymo darbai. Iš dvaro laikų iki šiol išliko rūmai, tvarto, parko, tvenkinių sistemos fragmentai.

Adresas: Rudaminos mstl., Lazdijų sen., Lazdijų r. sav.

 

Buvusio Veisiejų dvaro fligelis su parku

1743–1745 m. Veisiejų savininkas Lietuvos didysis etmonas Mykolas Masalskis pastatė U raidės formos reprezentacinius rūmus. 1928 m. centrinė rūmų dalis ir rytinis fligelis buvo nugriauti. Likęs vakarinis fligelis yra valstybės nuosavybė. Statinius juosia XVII a. dvaro parkas, užimantis 5,9 ha plotą. Parke auga apie 2 000 rūšių medžių, taip pat Veisiejų uosis – gamtos paminklas. 
XIX a. parkas pertvarkytas į peizažinį. Tai padarė jau kiti savininkai – Oginskiai. Tačiau parkas buvo suniokotas per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.
Praūžus karų audroms, veisiejiečiai ėmėsi parko tvarkymo darbų. Parke įrengtas stadionas, futbolo, tinklinio ir krepšinio aikštelės. Dabar parke vyksta rajoninės dainų ir šokių šventės, mitingai bei kiti renginiai. 
Veisiejų parko plotas – 17,5 ha. Svarbiausias parko elementas – labai aukštų, ratu sodintų dvidešimt dviejų mažalapių liepų ratas.

Adresas: Santarvės g. 9, Veisiejai, Lazdijų r. sav.

GPS: 54.100017, 23.692852

 

Būdviečio dvaro sodyba ir svirnas (Būdviečio sen.)

Būdviečio dvaro sodybos fragmentai yra apie 15 km į p.v. nuo Lazdijų, 4 km nuo sienos su Lenkija. Tai registrinė paveldo vertybė.
Minimas 1744 m. Dabart­inė sodyba kūrėsi XIX a. 1923 m. dvare registruoti 105 gyventojai. Iš dvaro laikų išliko svirnas, koplytėlė, tvartas. Vertingiausias statinys – medinis dviaukštis svirnas (apie 1803 m.), apkaltas vertikaliomis lentomis, kurios prie sienų pritvirtintos storomis kalvio darbo vinimis. Svirnas stovi ant aukšto akmenų pamato. Abiejų aukštų plokštumas skaido mažų langelių juostos. Langeliai būdavo uždaromi langinėmis. Vidaus erdvėje išsiskiria kolonos, kurios atskirdavo aruodus. Retas dviaukštis svirnas – lietuvių liaudies architektūros unikalus statinys. Mūrinė dvarininkų Sperskių mauzoliejinė koplyčia pastatyta XIX a.
Būdviečio svirnas – architektūros paminklas (Atv 502), vertingas lietuvių liaudies medinės architektūros pavyzdys, įdomus savo išorės bei vidaus konstrukcijomis. Tai nekilnojamoji kultūros vertybė, saugoma Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo. Savininkas – Būdviečio Jėzaus Nazariečio bažnyčia.

Adresas: Būdviečio k., Būdviečio sen., Lazdijų r. sav.

  

Metelių dvaro sodyba

Metelių dvaras stovėjo dabartiniame Alytaus rajono Kumečių kaime, ant dirbtinio Metelytės tvenkinio kranto. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Metelių dvaras paminėtas 1508 m. Šalia Kumečių tvenkinio, kur dabar žaliuoja nedidelis miškelis, iš dvaro pastatų liko tik raudonų plytų triaukštis neveikiantis vandens malūnas. Metelių dvaras nuo įkūrimo priklausė karaliaus turtams, nuo 1508 m. jį valdė Jonas Zaberezinskis, gavęs jį ir Nemunaitį iš karaliaus Žygimanto Senojo už 1100 dukarų užstatą. 1519 m. Žygimantas senasis paskolą grąžino, o Žygimantas Augustas Metelių dvarą užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei. Jai mirus, dvaras vėl grįžo karaliaus nuosavybėn. Metelių dvare 1574 m. buvo 452 žirgai, auginami LDK didžiajam kunigaikščiui. Jam vadovavo LDK arklininkas Povilas Sapiega. XVII a. pradžioje Metelių dvaras priklausė vokiečių kunigaikščiui, o nuo XVIII a. pateko į Mošinskių, paskutiniųjų šio dvaro valdytojų, giminės rankas. 1775 m. dvaro inventorizacijoje pateikiamas trumpas pastatų aprašas: senas didelis medinis pastatas, turintis 19 kambarių, dviejuose rūmų galuose įrengti bokšteliai su kambariais juose, rūmuose buvo koplyčia, pastatas gontais dengtas. Dvaro kieme buvo 6 mūro tvartai, 2 rūsiai, 3 arklidės, vežimų pastatas, šunidė – visi šiaudais dengti. Beveik nepakitę dvaro pastatai išsilaikė, kol pateko į Mošinskių rankas. Tuomet dvaras skendėjo dideliame parke, kuriame buvo gausu įvairiausių rūšių ir formų dekoratyvinių medžių ir krūmų. XX a. pradžioje 1900 m. ant Metelytės kranto Metelių dvaro savininkas Mušinskas pastatė naują penkių aukštų mūrinį malūną. Malūnas gamino įvairius kruopų ir miltų gaminius, kuriais aprūpindavo Alytaus, Seirijų, Simno, kitų gyvenviečių prekybininkus. Šalia jo veikė plytinė. 
Lietuvą okupavus sovietams, 1940–1941 m. dvaras nacionalizuotas. Jis tapo valstybės turtu. Vokietijai okupavus Lietuvą, dvaro rūmuose buvo įsikūręs karo lauko štabas. 1944 m.baigiantis Antrajam pasauliniui karui, besitraukdami vokiečiai sudegino visus dvaro pastatus ir rūmus su 43 kambariais. Pokario metais vietos gyventojai išardė likusias dvaro liekanas, dalį medžiagų statyboms panaudojo, malkoms medžius iškirto. 

Adresas: Kumečių k.,  Alytaus r. sav.

Vainežerio arba Justinavo dvaras

Buvusi Justinavo dvarvietė, registrinis paveldo objektas, yra prie Vainežerio ežero, Veisiejų regioninio parko teritorijoje, šalia kelio Veisiejai– Kapčiamiestis. Iki 1724 m. buvo du Veisiejų dvarai. Vienas jų priklausė Sluckiams, kitas – Kapočiams. Didikai Masalskiai, įsigiję šias žemes, Sluckių dvarą pavadino Veisiejais, o Kapočių – Justinavu. 
XVIII a. čia stovėjo dvaro rūmai, ūkiniai pastatai, tačiau jie laikui bėgant sunyko, iki mūsų dienų neišliko. Rūmai smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o 1848 m. išvis sudegė. Išliko peizažinio stiliaus dvaro parkas, įkurtas XVIII a. Dabar jame įrengtas įdomus pažintinis takas. Tebežaliuoja parko alėjos. 
XIX a. dvarą valdė Ablamavičiai, Murauskai. Per tarpukario žemės reformą jis išparceliuotas. Buvęs Justinavo dvaras susijęs su 1831 m. sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės vardu. Jau sukilėliams traukiantis, susirgusi ji buvo slaugoma Justinavo dvare. Kai, spėjama, nuo plaučių uždegimo mirė, buvo palaidota Kapčiamiestyje. 

Adresas: Kapčiamiesčio sen., Lazdijų r. sav.

 

Aradininkų dvaras

Archeologinė dvarvietė, valstybės saugoma paveldo vertybė yra Veisiejo  ežero šiaurės vakariniame krante, prie kelio iš Paveisiejų į Subačius, apie 750 m nuo Zapsės upelio įtakos į Veisiejo ežerą. Tai Veisiejo ežero pusiasalio kalva, kuri virš ežero pakilusi apie 15 m. Pusiasalis susidarė, kai ežere pakėlus vandens lygį, Zapsės žiotys tapo Veisiejo ežero įlanka. Dvarvietės kalva apaugusi mišku. Dvaras čia galėjęs būti XVI–XVIII a. Dvarvietės kultūriniame sluoksnyje randama senovės pinigų, kaulų, puodų šukių. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 
Dvarvietė dar vadinama Kanarčiške, kadangi seniau čia gyvenęs Kanarskas. Pasakojama, kad per karus su švedais (XVII–XVIII a.) šiose vietose vyko smarkus mūšis. Dvarvietę tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto (1962 m.) ir Kultūros paveldo centro (2001 m.) archeologai. Tyrimams vadovavo P. Kulikauskas ir E. Ivanauskas. Konstatuota archeologinė ir istorinė dvarvietės vertė. 

Adresas: Kučiūnų sen., Lazdijų r. sav.